KA – Eglė Grėbliauskaitė

Paroda

Eglė Grėbliauskaitė, šiuolaikinė menininkė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė, savo kūriniais tyrinėja visuomenėje veikiančius socio-psichologinės represijos mechanizmus. Grėbliauskaitės kūriniai – „Triumfo arka“ iš plastiko atliekų kubų prie Seimo rūmų, instaliacija „Kombinatas“ iš tarybinio Vilniaus mėsos kombinato iškabos raidžių priešais Vilniaus dailės akademijos pastatą, iš tų pačių raidžių sudėliotas užrašas „metoo“ per eitynes už lygias moterų teises, nuluptos „euroremonto“ plytelės nuo galerijos „Titanikas“ grindų. Eglės meno projektai pasižymi dėmesiu kultūrinei ir socialinei visuomenės plėtrai. Menininkė renkasi nekonvencines raiškos priemones, instaliaciją, skulptūrą, tapybą, intuityvias teorines ir fizines strategijas, kuria ir ardo struktūras.

Egle, smagu, jog dalyvauji ZVR projekte, kurio metu įrengei parodą „KA“. Ši paroda yra kiek kitokia lyginant su vietiniais menininkais pasirodančiais tik institucinėse patalpose kaip Zarasų kultūros centras ar Zarasų krašto muziejus dėl pasitelkiamų kūrybinių strategijų. Kaip sukūrei „KA“ ekspoziciją?

Instaliaciją „KA“  ZVR pastate pavadinčiau koloboracija su architektūra, arba su kultūriniu kontekstu. Ji – įvietinto meno pavyzdys, kuomet instaliacija yra kuriama neatsiejant nuo aplinkos, tokių parodų dažnai negali perkelti į kitur – jos sukurtos specifiškai tame laike ir vietoje. Zarasų universalinė parduotuvė, kaip ir daugelis kitų to meto universalinių parduotuvių būdavo miesto centro sinonimas. Per “univer-magus”, kaip per kokius magiškus portalus, į miestelį atkeliaudavo perkės iš už miestelio ribų. Tai – naujienų, ryšių su visuomene, gyvos kasdienybės kunkuliavimo centras. Šiandien, matydama šį pastatą jau daugelį metų ištuštėjusį, nejučia nusikeliu laiku į šurmuliuojančią atmintį. Jausmas panašus, kaip vartyti seną fotografijų albumą. Atsimenu, kaip vaikystėje, nusiųsta į parduotuvę nupirkti sagų atstovėjusi eilę supratau, kad pamečiau reikalingas kapeikas, arba – užsisvajojusi ir atsilikusi nuo savo eilės apsikabinau mamos vietą užėmusios tetos juosmenį, pamenu, kaip vidury parduotuvės sudaužiau pieno butelį aptaškydama visa ir visus aplinkui… Dabar, retas toks pastatas liko tos pačios paskirties. Dažnas nugriautas ar nebeatpažįstamai renovuotas. Įdomu buvo pabendrauti su išlikusiuoju, Zarasuose. Toks įspūdis, kad vienu metu veikia kelios laiko paralelės, arba, dėl kažkokios anomalijos laiko ir erdvės matricoje, galime matyti praeities ženklus. Paroda norėjau susisiekti su pastato atmintimi, subtiliai jį aktyvuoti, pasinaudojant išlikusiais jo veikimo ženklais: įžiebta iškaba “2 a. Baldai”, pasirodo, vis dar veikiančiais šviestuvais, aktyvuotu ventiliatoriumi (antrasis, pasirinko likti neveikimo stovyje), į ištuštėjusią salę įleidau žmonių šurmulio garsą. Paradoksaliai, reanimuoti pastato gyvybės ženklai dar labiau išryškino jo neveiksnumą. Ar tai – išėjusio laiko gaivinimo pratimas? Taip, bergždžias ir beprasmis, kaip ir bet kokia nostalgija. Bet kartais naudinga sustoti, atsigręžti atgal, pasikapstyti atmintyje tam, kad geriau pamatyti ir suvokti dabartį, o kartu ir jos laikinumą.

Skaityti toliau “KA – Eglė Grėbliauskaitė“ →

Zarasų Vasaros Rezidencijos pirmasis kūrėjas – Andrius Ivanovas

1.Papasakok apie save. Kas esi? Ką šiuo metu veiki Zarasuose?

Baigiau Vilniaus Dailės Akademija, skulptūros studijų magistrą ir prieš tai ten pat įgijau bakalauro laipsnį. Šiuo metu Zarasuose, esančiam tarpiniu miestu, tarsi, stotele prieš pasiekiant Latvijos valstybę, laikinai gyvenu.

    2.Tavo paroda vyko kiek neįprastoje vietoje, Bukanto g. 11, apleistame pastate, kur ankščiau buvo miesto restoranas. Kodėl būtent šiame pastate? Ir apie ką buvo tavo paroda?

Šis pastatas, kuriame vyko mano paroda ir kuriame šiuo metu veikia „Zarasų Vasaros Rezidencija“ yra mišrios paskirties. Pastato korpusas, kurį išnaudojame šį vasaros laikotarpį buvo baldų, kanceliarijos, juvelyrikos prekyvietė, o jo likusi dalis vietinių gyventojų stipriai nostalgiškai atsimenama kaip buvusio restorano vieta. Pats pastatas buvo pasiūlytas Zarasų miesto savivaldybės tik dėl jo strateginės vietos, turistų lankomame taške, nes šalimais jo yra pastatytas visų mėgstamas Zaraso ežero apžvalgos tiltas, kuris yra sumontuotas pasivaikščiojimo tako link Zarasų salos pradžioje. Kitoje kelio pusėje veikia „Zarasų krašto muziejus“ su viešąja biblioteka. Pats pastatas kaip prekyvietė ir maitinimo vieta nebuvo kontekstualiai palanki mano ekspozicijai, tačiau tai, jog šiame pastate pagal jo istoriją gali būti bet kas buvo lengvinanti aplinkybė priimti siūlomas erdves surengti parodai. Skaityti toliau “Zarasų Vasaros Rezidencijos pirmasis kūrėjas – Andrius Ivanovas“ →