1.Papasakok apie save. Kas esi? Ką šiuo metu veiki Zarasuose?
Baigiau Vilniaus Dailės Akademija, skulptūros studijų magistrą ir prieš tai ten pat įgijau bakalauro laipsnį. Šiuo metu Zarasuose, esančiam tarpiniu miestu, tarsi, stotele prieš pasiekiant Latvijos valstybę, laikinai gyvenu.
2.Tavo paroda vyko kiek neįprastoje vietoje, Bukanto g. 11, apleistame pastate, kur ankščiau buvo miesto restoranas. Kodėl būtent šiame pastate? Ir apie ką buvo tavo paroda?
Šis pastatas, kuriame vyko mano paroda ir kuriame šiuo metu veikia „Zarasų Vasaros Rezidencija“ yra mišrios paskirties. Pastato korpusas, kurį išnaudojame šį vasaros laikotarpį buvo baldų, kanceliarijos, juvelyrikos prekyvietė, o jo likusi dalis vietinių gyventojų stipriai nostalgiškai atsimenama kaip buvusio restorano vieta. Pats pastatas buvo pasiūlytas Zarasų miesto savivaldybės tik dėl jo strateginės vietos, turistų lankomame taške, nes šalimais jo yra pastatytas visų mėgstamas Zaraso ežero apžvalgos tiltas, kuris yra sumontuotas pasivaikščiojimo tako link Zarasų salos pradžioje. Kitoje kelio pusėje veikia „Zarasų krašto muziejus“ su viešąja biblioteka. Pats pastatas kaip prekyvietė ir maitinimo vieta nebuvo kontekstualiai palanki mano ekspozicijai, tačiau tai, jog šiame pastate pagal jo istoriją gali būti bet kas buvo lengvinanti aplinkybė priimti siūlomas erdves surengti parodai.Pati paroda vadinosi ‘‘[ ohh ]‘‘ ir kas reiškia nuostabos momentą, tarsi, kažką suvokus, išprusus šis aiktelėjimas. Šios parodos turinį sudarė animuota NASA plakato ‘‘ready-made‘‘ interpretacija. Iš NASA internetinio puslapio atsisiunčiau šį plakatą be autorinių teisių žymos. Tokius plakatus pati NASA užsako pagaminti reklamos agentūrų tuo atveju kada žemės orbitoje skriejantys teleskopai atranda mūsų galaktikoje esančias saulės sistemas su lūkestingai potencialioje gyvybinėje zonoje skriejančiomis egzoplanetomis. Tokių plakatų strategija naudojama sudaryti įspūdžiui kaip atrodytų ši egzoplaneta jei joje kas įšsilaipintų. Šiame plakate yra interpretuotos egzoplanetos ‘‘Kepler 16b‘‘ sąlygos. Jame animuotas astronautas smėlingoje planetoje stovi priešais dvi saules, nes ši egzoplaneta skrieja dviejų saulių sistemoje. Berods, tai netgi buvo pirmasis kartas kada buvo užfiksuotos tokios astronominės sąlygos. Mano plakato interpretacijoje „Photoshop“ programa pakeičiau buvusį astronauto siluetą savimi sukniubusį šiuose smėlynuose ir tepaliekantį ištįsusius pora šešėlių. Kitas kūrinys buvo 15 cm. aukščio magnetinė žmogaus proporcijas atitinkanti figūrėlė pagaminta iš ferito magneto, kuriuose elektromagnetizmas veikia iki 250 laipsnių Celsijaus temperatūros. Šie magnetai pritraukia krūvį turinčias daleles, kurios padengia šią figūrėlę pačios egzoplanetos vienu iš atspalviu. Pačią figūrėlę sudaro 30 magnetinių kubelių išdėstyti tokia tvarka kaip mokslininkų sukurtoje ‘‘Arecibo‘‘ žinutėje, kurioje jie binariniu kodu suformulavo radijo pranešimą transliuojamą į pasirinktinas jiems įdomiausius visatos taškus su žmonijos informaciniu turiniu nurodančiu žmonių populiacija planetoje, žmogaus DNR struktūra ir t.t šioje žinutėje buvusi žmogaus proporcijų simbolį panaudojau figūrėlei sukurti, o panaudotas binarinis kodavimas sąlygojo figūrėles griežtai kvadratinį pavidalą. Šią figūrėlę vadinu „Žymekliu“, kurią hipotetiškai būtų galimas padėti, bet kurioje egzoplanetoje ir jis būtų žymintis žmogaus pabuvojimo faktą. Paskutinė šios ekspozicijos instaliacinė kombinacija buvo antpečiai iš spausdinto plastiko kuriuose buvo ferito magneto skritinėliai. Jie kaip ir „Žymeklio“ atveju traukia krūvį turinčias daleles ant antpečio aikštelės ir šitaip nuolatos formuoja dulkių sluoksnį, kuris dėl antpečio konteksto ir nurodo mano traktuojamą identitetą ir pratęsia mano kūną bematerializuojant tuštumą, esančią aplink mane. Šioje ekspozicijoje juos pateikiau šalia pastelėmis-dulkėmis nupiešto savo nešiojamo megztinio ant kurio ir buvau šiuos antpečius ir prisukęs. Taip pat šį megztinį mūvint save nufotografavau su fotoaparatu „Nishika N800“ ir šią fotografiją rodžiau sieniniame vaizdo ekranėlyje. Šiuo fotoaparatu fotografuojant dėl jo 4 lęšių sistemos yra gaunama 3D fotografija, kuri iš esmės yra 4 kadrų gif‘as ir yra sukuriama galimybė fotografuojamą objektą suprasti kaip erdvinį. Šią ‘‘[ ohh ]‘‘ parodą galima priimti kaip savęs stebėjimo-tyrimo rezultatą. Šiais kūriniais nesiūlau inovacijų, kuriomis prisidėčiau prie žmonijos „progreso“, o ir juos sukūriau kaip tai kas yra tarp kultūrinių sluoksnių tik dėl smagumo ta padaryti.
3. Kokios buvo žmonių reakcijos į parodą?
Kaip suprantu tokio tipo paroda buvo pirma per visą miestelio buvimo laikotarpį ir žiūrovą privedė prie pasimetimo. Šį pasimetimą – „kaip skaityti kūrinius“ , sąlygojo visą laiką prieš tai ir taip neenergingai veikę menininkai, kurie nuoširdžiai puoselėja „tikro“ meno idealą ir tokią sampratą yra primetę Zarasų regione. Tuo pačiu jiems „padeda“ Zarasų krašto muziejus su nuolatiniais pianino koncertais atidarant naujas ekspozicijas šalia jame esančių akademinio piešimo pavyzdžių. Šią meno sampratą toliau sėkmingai gamina tokios meno mekos kaip „Dusetų dailės galerija“ ir visos apylinkėse esančios dailės mokyklos. Tokiame rezultate dažniausiai susidurdavau su žiūrovais, kurie dar ieško formos „taurių“ medžiagų, „taisyklingo“ kūrinio atlikimo, nekeliančius klausimų ir ieškančio jausminio ar metafizinio kūrinio pagrindo, ne kombinuojančių įvairių vietos ar šių laikų kontekstų, neturinčio jėgų gilintis į kūrinius ar kūrybos procesą. Kaip ir mano taip ir Donato Linkaus iki rugpjūčio 11d. vykusią parodą labiausiai lankė žmonės atvykę iš Lietuvos didžiųjų miestų, vietinių švenčių metu. Per šias dvi parodas susidūriau su vietiniu bijančiu žiūrovu, kuris saugus jautėsi tik pažvelgiant per, laikinai ekspozicijų erdve paversto, pastato langus.
4.Kaip pats vertini Zarasus kaip miestelį šiuolaikiniams menams plėstis?
Šiuolaikinis menas šiuo metu miestelyje yra kaip tarsi svetimkūnis, kuriam miesto gyventojai jėgas nukreipia ne domėjimuisi, tačiau ignoravimui ir kuriam vyksta pasipriešinimas net gi iš savivaldybės administracijos kada palyginus didesnis prioritetas yra teikiamas keliui žvyru ištiesti. Šis mano paroda prasidėjęs laikinas „ZVR“ projektas kartu su Daiva Šukštuliene yra sukurtas ne kaip priešprieša, kova, atsvara ar neigimas čia esančių kūrėjų, bet kaip situacija, kuri šiuo metu „tirština“ miestą, tačiau Zarasų gyventojai ne išdrįs tuo pasinaudoti, nes nėra poreikio pažvelgti į procesus vykstančius už miesto ribų.
Zarasų Vasaros Rezidencija 