Eglė Grėbliauskaitė, šiuolaikinė menininkė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė, savo kūriniais tyrinėja visuomenėje veikiančius socio-psichologinės represijos mechanizmus. Grėbliauskaitės kūriniai – „Triumfo arka“ iš plastiko atliekų kubų prie Seimo rūmų, instaliacija „Kombinatas“ iš tarybinio Vilniaus mėsos kombinato iškabos raidžių priešais Vilniaus dailės akademijos pastatą, iš tų pačių raidžių sudėliotas užrašas „metoo“ per eitynes už lygias moterų teises, nuluptos „euroremonto“ plytelės nuo galerijos „Titanikas“ grindų. Eglės meno projektai pasižymi dėmesiu kultūrinei ir socialinei visuomenės plėtrai. Menininkė renkasi nekonvencines raiškos priemones, instaliaciją, skulptūrą, tapybą, intuityvias teorines ir fizines strategijas, kuria ir ardo struktūras.
Egle, smagu, jog dalyvauji ZVR projekte, kurio metu įrengei parodą „KA“. Ši paroda yra kiek kitokia lyginant su vietiniais menininkais pasirodančiais tik institucinėse patalpose kaip Zarasų kultūros centras ar Zarasų krašto muziejus dėl pasitelkiamų kūrybinių strategijų. Kaip sukūrei „KA“ ekspoziciją?
Instaliaciją „KA“ ZVR pastate pavadinčiau koloboracija su architektūra, arba su kultūriniu kontekstu. Ji – įvietinto meno pavyzdys, kuomet instaliacija yra kuriama neatsiejant nuo aplinkos, tokių parodų dažnai negali perkelti į kitur – jos sukurtos specifiškai tame laike ir vietoje. Zarasų universalinė parduotuvė, kaip ir daugelis kitų to meto universalinių parduotuvių būdavo miesto centro sinonimas. Per “univer-magus”, kaip per kokius magiškus portalus, į miestelį atkeliaudavo perkės iš už miestelio ribų. Tai – naujienų, ryšių su visuomene, gyvos kasdienybės kunkuliavimo centras. Šiandien, matydama šį pastatą jau daugelį metų ištuštėjusį, nejučia nusikeliu laiku į šurmuliuojančią atmintį. Jausmas panašus, kaip vartyti seną fotografijų albumą. Atsimenu, kaip vaikystėje, nusiųsta į parduotuvę nupirkti sagų atstovėjusi eilę supratau, kad pamečiau reikalingas kapeikas, arba – užsisvajojusi ir atsilikusi nuo savo eilės apsikabinau mamos vietą užėmusios tetos juosmenį, pamenu, kaip vidury parduotuvės sudaužiau pieno butelį aptaškydama visa ir visus aplinkui… Dabar, retas toks pastatas liko tos pačios paskirties. Dažnas nugriautas ar nebeatpažįstamai renovuotas. Įdomu buvo pabendrauti su išlikusiuoju, Zarasuose. Toks įspūdis, kad vienu metu veikia kelios laiko paralelės, arba, dėl kažkokios anomalijos laiko ir erdvės matricoje, galime matyti praeities ženklus. Paroda norėjau susisiekti su pastato atmintimi, subtiliai jį aktyvuoti, pasinaudojant išlikusiais jo veikimo ženklais: įžiebta iškaba “2 a. Baldai”, pasirodo, vis dar veikiančiais šviestuvais, aktyvuotu ventiliatoriumi (antrasis, pasirinko likti neveikimo stovyje), į ištuštėjusią salę įleidau žmonių šurmulio garsą. Paradoksaliai, reanimuoti pastato gyvybės ženklai dar labiau išryškino jo neveiksnumą. Ar tai – išėjusio laiko gaivinimo pratimas? Taip, bergždžias ir beprasmis, kaip ir bet kokia nostalgija. Bet kartais naudinga sustoti, atsigręžti atgal, pasikapstyti atmintyje tam, kad geriau pamatyti ir suvokti dabartį, o kartu ir jos laikinumą.
Ši universalinė parduotuvė statyta 1970 metais pagal Lietuvą okupavusios valstybės standartus ir jau laisvoje Lietuvoje ji likusi kaip istorinė atmintis. Tačiau šie pėdsakai kaip ir pvz. Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros bus demontuoti tarsi „patrinant“ šalies istoriją. Kaip pati drįstum elgtis su šiuo paveldu?
Gyvenimas eina i prieki ir, jei nenorime paversti savo aplinkos muziejumi, tenka kai ką keisti. Tačiau nebūtina visko neigti, tarsi to laikmečio nebuvo. Praeities patirtys, kokios jos bebūtų – mus praturtina. George‘as Orvelas yra pasakęs, kad efektyviausias būdas sunaikinti žmones yra nesuteikti jiems galimybės suprasti savo istorijos. Gal būt prasmingiau ne stumti užmarštin sovietinio laikmečio egzistavimo, o koregavus meno suvokimo kontekstą, sukurti adekvačias aplinkybes apmąstyti savo istoriją? Eliminavus tam tikrus artefaktus nepanaikiname istorinio jų egzistavimo fakto, o sukuriame fantominę atmintį. Anot australų sociologo ir filosofo Mervyno Gartwigo, fantominė atmintis sukuria papildomą „nebuvimo galią“ (power of absence) arba eliminatyvųjį materializmą. Tai reiškia, kad sunaikinus objektą, jis, tuo veiksmu gali tapti sureikšmintas. Tai labiau taikyčiau skulptūrų atvejui, universalinės parduotuvės nugriovimas, greičiau, utilitarinis. Paneigtas objektas įgyja daugiau galios, nes akivaizdžiai buvo toks reikšmingas, kad buvo reikalingas sunaikinimo. Todėl manau, kad meninėmis priemonėmis galima perpozicionuoti kultūrines atmintis, atsižvelgiant į šių dienų socio-politines aktualijas, o kartu ir nesunaikinant atminties ženklų. Nesunaikindami, kad ir kokios sudėtingos istorijos pėdsakų, mes tarsi teigiame: „Apžiūrėkime ir pakalbėkime apie juos, pamąstykime apie laikmetį bei aplinkybes, kuomet jie atsirado, apie žinią, kurią jie nešė, ir kaip buvo iš tikrųjų“.
Šiuo atveju kyla klausimas ką šiuolaikinis menas gali suteikti Zarasų miestui?
Šiuolaikinis menas yra šiuolaikinis, todėl, jei Zarasai domisi menu, neabejotinai, jiems rūpės ir tai, kas kuriama šiandien. Menas turi savo diskursą. Nėra prasmės kartoti to, kas jau buvo padaryta, šiuolaikinis menas plėtoja diskursą toliau. Abejoju, ar nuėję į informacinių technologijų parodą kas nors nesidomėtų paskutiniais pasiekimais ir greičiau rinktųsi apžiūrėti kelių dešimtmečių senumo įrenginius. Šiuolaikinis menas daugeliui nesuprantamas, pasakysite? Kažkada ir vežimu važiuoti atrodė patogiau, nes automobilio valdymas atrodė per sudėtingas. Menas jau kuris laikas yra pasitraukęs nuo peno akims ir jausmams, šiuolaikinis – be pastarųjų, peni ir galvą. Būtent todėl, kad padėti suprasti idėją ar požiūrio kampą, šiuolaikinės parodos turi aprašą. Jis nėra būtinas, bet gali padėti pamatyti dalykus netikėtoje šviesoje. Šiuolaikinis menas visais laikais siūlė kažką naujo, čia kaip su nauja mada – pradžioje keista, o vėliau sunku paleisti. Galiu tik palinkėti neužstrigti praeityje, kad ir kokia miela ir pažįstama ji atrodytų, juk – kasdien išaušta vis nauja diena, nejaugi nenorime jos pamatyti? Tai, kad „ZVR“ rengiamos šiuolaikinio meno parodos, kalba apie Zarasų auditorijos pažangumą ir meninį išsilavinimą. Tokios parodos lankytojas yra tikras meno žiūrovas – pasirengęs nerti į naujų patirčių lauką. Atvirumas naujumui – būtina sąlyga ne tik kūrėjui, organizatoriams, bet ir emancipuotam žiūrovui.
Zarasų Vasaros Rezidencija 